2017-08-12

Plaukimas Salaca, Latvija, 2017 rugpjūčio 12–15 d.


Maršrutas: Mazsalaca – Vecsalaca – 81 km.

 
 

           

Jau nuo praėjusių metų svajojom plaukti Salacos upe, todėl labai džiaugėmės, kad šiemet pavyko įgyvendinti šį norą. Kadangi kelias iki pradinio taško tolimas – apie 340 km, išsiruošėme penktadienį (rugpjūčio 11 d.) po pietų. Pirmai nakvynei apsistojome privačioje stovyklavietėje netoli Mazsalacos, beveik prie pat Salacos upės. Gaila, bet nuorodos į šią puikią stovyklavietę kol kas nėra. Kad ją rastumėt, važiuojant keliu Valmiera – Mazsalaca prieš Mazsalaca reikia paskuti į dešinę, pavažiavus šiek tiek už autobusų stotelės „Manšinska darbnica“ pasukti į kairę keliuku už miškelio, viso 2 km nuo pagrindinio kelio (galima skambinti šeimininkui tel. +37128217152 Egis). Žemėlapyje labai aiškiai matosi du tvenkiniai šalia upės. Šeimininkai labai puikūs, paslaugūs, net sutiko kitą rytą parvežti mūsų vairuotoją iš Vecsalacos. Todėl buvome labai ramūs, žinodami, kad nuplaukus į Vecsalacą mūsų lauks mašina su priekaba baidarėms parsivežti.

Pirmieji plaukimo kilometrai Salacos upe buvo įspūdingi: stebino ryškios oranžinės spalvos uolienos upės krantai ir gausybė turistų, plaukiančių baidarėmis, kanojomis, plaustais, guminėmis valtimis bei raftais. Antroji nakvynė buvo numatyta „Punmutes“ kempinge, bet ten mus taip apipuolė kraujasiurbiai akliai, tad pasistengėm kuo greičiau dumti iš šio kempingo. Laimei, už kokio pusvalandžio plaukimo dešiniajame upės krante radome labai puikią stovyklavietę su paruošta laužaviete. Džiaugiamės ne veltui, tik pasistačius palapines prapliupo labai šiltas lietus. Nuostabus jausmas – gulėti sausoje palapinėje, klausytis barbenančių į palapinės stogą lašų ir tyliai šnekučiuotis :)

Naktį lietus nurimo, išaušo puiki, bet ne tokia jau karšta diena. Plaukimas buvo ramesnis ne tik dėl sulėtėjusios upės tėkmės, bet ir dėl sumažėjusio baidarininkų srauto, todėl galėjome ramiai grožėtis žaliais upės krantais. Išlipom į krantą Viki kaimelyje, papietavome, apžiūrėjome buvusią dvaro sodybą ir parką. Mus nustebino tiek pastato architektūra, tiek parko takelių išplanavimas, tiek pačio kaimelio žmonių draugiškumas. Vėl sėdom į baidares ir netrukus praplaukėm Staicelę, apžiūrėjom spalvotąją „Velnio“ olą su dviem šaltiniais. Manėm, kad ji paskutinė mūsų kelyje, džiugu, kad klydom. Paplaukę gal pusvalandį ar šiek tiek daugiau, už tos olos radom jaukią, saulės nušviestą stovyklavietę su laužaviete, stalu ir net lauko tualetu. Už tokią paslaugą negaila buvo ir pinigėlių įmesti į aukų dėžutę.

Trečiąją plaukimo dieną nuo Rozeni tilto upė pasidarė daug sraunesnė, atsirado nemažai slenksčių, plaukimas žymiai paspartėjo. Latviai rašo, kad nuo šio tilto upės kritimas siekia 1 m į kilometrą. Plaukti buvo tikras smagumėlis. Bet netikėtai prieš akis išniro raudonojo smiltainio skardis už kurio prasidėjo 400 m ilgio ir 10–12 m aukščio tokios pat spalvos siena („Sarkanas klintis“), o priešais ją dešiniajame upės krante atsivėrė puikiai įrengta stovyklavietė su gausybe stalų, laužaviečių, šiukšliadėžių, tualetų ir informaciniu stendu. Nors buvo tik truputis po pietų, nusprendėm likusią dienos dalį praleisti šioje vietoje su spalvinguoju vaizdu prieš akis. Pasiskaitę informaciją stende, sužinojome, kad tokių spalvotų krantų dar bus, tik jie nebus tokio įspūdingo dydžio.

Ir iš tikrųjų, kitą dieną mes dar džiaugėmės nuostabiaisiais upės krantais ir smagia upės tėkme, ir nė nepajutom, kaip atsidūrėm Vecsalacoje, prie baidarių nuomos punkto „Laču Laivas“, kur mūsų laukė mašina su priekaba. Nuo stovyklavietės „Sarkanas klintis“ iki Vecsalaco plaukėm apie 3 val. Iki jūros neplaukėme, nes paskutinieji trys kilometrai jau nebe tokie įdomūs – upė gausiai prižėlusi vandens augalų. Toliau plaukti nerekomendavo ir „Laču Laivas“ darbuotojai.

Rekomenduojame latvių puslapį, kuriame daug labai smulkiai aprašytų maršrutų ir žemėlapių.